Emocinio intelekto sąvoka išpopuliarėjo gana neseniai, tačiau naujausi tyrimai rodo, kad vaikai, kurių emocinio intelekto lygis aukštesnis, tampa rūpestingesniais, atsakingesniais, laimingesniais suaugusiais. Jie dažniau būna lyderiai, užima aukštesnes pareigas darbe. Jiems lengviau sekasi susidoroti su gyvenimo iššūkiais bei uždaviniais. Emocinio intelekto ugdymas svarbus, nes leidžia suvokti ir pripažinti savo paties jausmus, suprasti ir perskaityti kito jausmus, taip pat priimtina forma išreikšti savo emocijas ir jausmus, bei per juos spręsti gyvenimiškus klausimus. Visa tai padeda kurti tokią atmosferą asmeniniame gyvenime bei darbe, kurioje žmogus jaučiasi laimingas.

Septynios intelekto atmainos

Tėveliai džiaugiasi, kad jų vaikai daug žino ir supranta, greitai išmoksta skaityti ir skaičiuoti. Tačiau net ir labai sumanus vaikas ne visada geba suprasti savo jausmus, nepaiso kitų žmonių savijautos. Kartais vaiką kamuoja nesuprantamas pyktis, nepasitenkinimas, nerimas, liūdesys, jis užsisklendžia savyje, tampa agresyvus, neturi apetito. Tai gali būti ženklai, kad jo protinis intelektas pranoksta emocinį intelektą ir kad pastarajam reikėtų skirti daugiau dėmesio. Kitu atveju tai gali apkartinti vaikystę bei tolimesnį vaiko gyvenimą. Ką daryti?

„Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorė, psichiatrė, medicinos mokslų daktarė Sigita Lesinskienė atkreipia dėmesį, kad pastaruoju metu pripažįstama, jog nėra vienos intelekto rūšies, nulemiančios gyvenimo sėkmę. Ją kuria plati gebėjimų ir polinkių įvairovė. Garsioje 1983 metais išleistoje H. Gardnerio knygoje „Proto ribos“ (Frames of Mind: The Theory of Multiple Intelligences) nurodoma, jog galima išskirti net septynias pagrindines intelekto atmainas.

Pasak gydytojos psichiatrės, tik gimusio kūdikio mąstymas ir jausmai sudaro vieną visumą. Emocionalusis ir pažintinis pradai išsiskiria vaikui augant, derinantis prie aplinkos reikalavimų. Taigi atsiranda du protai: vienas jaučia, kitas – mąsto, „širdis“ ir “protas“ pradeda veikti atskirai. Šie du protai, emocinis ir racionalusis, dažniausiai veikia darniai sąveikaudami ir persipindami, suliedami skirtingus pasaulio pažinimo ir mokėjimo jame elgtis būdus. Sutrikus darniai pusiausvyrai, atsiranda abiejų pradų sutrikimų.

Emocinio intelekto sąvoka, anot psichiatrės, išpopuliarėjo palyginti neseniai, tik 1995-aisiais, kai D.  Golemanas išskyrė sėkmei svarbių savybių derinį  – sugebėjimą pažinti savo ir kito žmogaus emocijas. Autorius taip pat pabrėžia, jog dėl įvairių priežasčių daugumoje pasaulio šalių vaikų ir paauglių emocinė būsena vis prastėja.

„Emocinis intelektas – tai visų pirma savęs pažinimas: aš pažįstu save, sugebu save kontroliuoti tam tikrose situacijose. Be to, lygiai taip pat aš pažįstu kitus, galiu suprasti kitą žmogų, kaip jis jaučiasi ir ko jam reikia – tai yra vadinamoji empatija. Emocinis intelektas taip pat reiškia sugebėjimą save įkvėpti, motyvuoti eiti ir veikti, o lygiai taip pat gebėjimą įkvėpti ir kitus žmones eiti paskui tave. Emocinis intelektas – sugebėjimas būti savimi ir suprasti kitą tokį, koks jisai yra, bei leisti jam būti savimi“, – taip emocinį intelektą apibrėžia psichologė Jūratė Bortkevičienė.

Įgimtas ar išugdomas?

Ar galime sakyti, kad emociškai intelektualus gali būti ir ikimokyklinio amžiaus vaikas? Ar ši savybė įgimta? Pasak psichologės J. Bortkevičienės, visi vaikai gimsta skirtingi.

„Vieni vaikai gimsta turėdami didesnę empatiją: jau nuo mažų dienų matyti, kaip jie sugeba save sukontroliuoti tam tikrose situacijose, o kitiems reikia daugiau pastangų, kad tėveliai padėtų jiems suvaldyti save. Dar besilaukianti mama gali ugdyti savo būsimo vaiko emocinį intelektą ar netgi pradėti jį ugdyti dar prieš kūdikio pradėjimą – skirti dėmesio savo pačios emocinio intelekto ugdymui. Tai vėliau labai padėtų ugdyti ir vaikučio emocinį intelektą“, – atkreipia dėmesį J. Bortkevičienė.

Visi žmonės, anot psichologės, gimsta, turėdami jausmus, per pojūčius suvokiame pasaulį. Tačiau gali pasitaikyti, kad patį didžiausią prigimtinį emocinį intelektą turintis kūdikis, o vėliau vaikas gali vėliau turėti labai neaukštą šios srities poziciją. Taip nutinka, kai jo emocinis intelektas slopinamas, o ne ugdomas, kai vaikas žeminamas, gniuždomas, stabdomas. Tokiu atveju labai sunku išmokti šį emocinį intelektą valdyti. Panašiai būna, kai vaikas yra protingas, tačiau jo protas neugdomas ir dėl to negali pilnai atsiskleisti.

Emocinio intelekto ugdymo svarbą pabrėžia ir „Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorė dr. S. Lesinskienė. „Emocijų pažinimo, bendradarbiavimo, ginčo, priimtinų kovos būdų principų, tinkamos diskusijos mokymai, kasdienių rūpesčių aptarimai – reikalingi emocinio intelekto ugdymo būdai. Juos gali taikyti ir tėvai, ir ugdytojai ikimokyklinio bei mokyklinio ugdymo įstaigose. Vykdant emocinio supratingumo, vaikų tarpusavio bendravimo gerinimo programas, kartu sukuriama ir tolimesnių psichikos sutrikimų prevencija“, – sako ji.

Išduoda reakcijos

Pasak dr. S. Lesinskienės, emocijų įtaka vaiko asmenybės formavimuisi yra begalinė ir neišsemiama tema. „Emocinio intelekto trūkumas tarsi naujos rūšies nuodai apkartina vaikystę. Vaikus dažniausiai kamuoja šios problemos: užsisklendimas savyje, bendravimo sunkumai, nerimas, nusiminimas, dėmesio ir mąstymo sutrikimai, polinkis nusikalsti ir agresyvumas. Valgymo problemos, vienišumas, negebėjimas draugauti, piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais, žalojimasis taip pat išskiriami kaip vis didėjantį rūpestį visuomenei keliantys reiškiniai“, – teigia dr. S. Lesinskienė.

Vaiko ir savo pačių emocijas tėveliams padėtų pažinti ir geresnis supratimas, kas yra emocijos. Viena vertus, sunku atskirti emocijas nuo jausmų. Kita vertus, daugybė įvairių teorijų ir tyrinėjimų papildo viena kitą, praplečia, atskleisdamos šių fenomenų sudėtingumą ir daugialypiškumą.

Ikimokyklinio amžiaus vaikų emocinio intelekto lygį ar problemas, psichologės J. Bortkevičienės teigimu, išduoda jo reakcijos į aplinką bei tėvų draudimus.

„Pavyzdžiui, jūsų vaikas mato kitą vaiką, kuris verkia. Pirmasis gali prie jo prieiti ir guosti, raminti, apkabinti, paglostyti. Tai rodo stiprią jūsų vaiko empatiją. Tačiau gali būti, kad jūsų vaikas netgi bėgs tolyn nuo kito verkiančio vaiko ar net supykti, pradėti jį mušti. Tai rodo, kad vaikas prasčiau kontroliuoja savo jausmus. Skirtingas emocinio intelekto lygis atsispindės, kai vaiką sudrausminsime, sakydami jiems, kad negalima. Vienas jų tiesiog apsisuks ir nueis, o kitas galbūt ims trepsėti kojomis, daužys galvą į sieną – tai rodys, kad jam reikia padėti, ugdant jo emocinį intelektą, savikontrolę“, – aiškina psichologė.

Psichologė J. Bortkevičienė atkreipia dėmesį, kad pagrindinis vaikų emocinį intelektą padedantis ugdyti veiksnys yra tėvų pavyzdys. Jei vaikai mato, kad tėvai savimi pasitiki, netyli supykę, savo emocijas reiškia ramiai, moka pasakyti, kas jiems patinka ar nepatinka, ko jie norėtų, tada jie mokosi ir išmoksta panašiai elgtis.

Išgirskime vaikų emocijas

Psichologė taip pat primena, kad tėvai turėtų išmokti išgirsti vaikų emocijas. Jei vaikas sako, kad bijo šuns ar bijo vienas miegoti tamsoje, jokiu būdu nereikėtų sakyti: „Toks didelis, o dar bijai“ arba „Ir ko čia dabar bijai?“ Jei vaikas sako, kad bijo, vadinasi, taip ir yra. Visai kas kita, kai tėvai įvardija: „Suprantu, kad tu bijai, aš būsiu šalia. Visi mes kartais bijome.“ Vaikas suvoks, kad ne jis vienas kažkoks keistas, ir jam bus lengviau įveikti baimę.

Jokiu būdu nereikėtų vaikui sakyti: „Pažiūrėk, o tavo broliukas ar sesutė tai gali.“ Reikia suprasti, kad kiekvienas vaikas yra kitoks ir jam padėti reikšti emocijas. Jeigu jis sako, kad jam karšta ar šalta, nereikėtų sakyti: „Na, ir kaip tau gali būti šalta/ karšta?“ Jei supykęs vaikas trenkia durimis, galėtume pasakyti: „Pabandome dar kartelį. Tau pavyks, aš tavimi tikiu.“ Pabrėždami tikėjimą, ugdome vaiko savarankiškumą.

Tėvai moko vaikus mandagumo, kultūros, tačiau turi atsižvelgti į vaikų emocijas ir nedrausti jų reikšti. Tėvai nueina su vaikais į kavinę, o šie laksto, triukšmauja, nes jiems taip norisi. Girdime tėvus šaukiant: „Nelakstyk! Nebėk!” O ką vaikui daryti? Užuot rėkę tėvai galėtų pasakyti: „Palakstysime lauke. Čia mes valgome“. Svarbu kalbėti, įvardinti. Svarbu tinkamai elgtis vaikų akivaizdoje. Jei tėvai kažko nepasidalindami pykstasi, vaikas mokosi, kad reikia pyktis.

Žaiskime, kurkime, skaitykime

Dr. S. Lesinskienė kviečia išnaudoti įvairias vaiko sveikos emocijų raidos stiprinimo galimybės. Viena tokių yra žaidimai ir piešimas. Jie vaikui leidžia tyrinėti pasaulį, save, išreikšti savo vidinę savijautą, susikaupusius jausmus, eksperimentuoti, išbandyti įvairius vaidmenis, technikas ir pan. Įvairaus pobūdžio kūrybinė veikla teikia džiaugsmo, skatina saviraišką, pasitikėjimą savimi ir yra labai tinkamas būdas vidiniams konfliktams ir emocinėms žaizdoms gydyti.

Gydytoja taip pat palaiko prielaidą, kad emocijų išraiška sukelia jausmus, o kitų išraiškos mėgdžiojimas gali padėti pajausti tai, ką jaučia kiti. Pasak dr. S. Lesinskienės, tai galime kūrybingai panaudoti žaisdami su vaikais įvairius rolinius žaidimus, skatindami vaikus improvizuoti teatro vaidmenis ir pan. „Plačiai nusišypsojus  ar rūsčiai susiraukus keičiasi ir emocinė savijauta. Galima tyrinėti ne tik savo ar kitų veido išraiškas, bet ir piešinius, schemeles,  kur pavaizduotos skirtingos veido išraiškos, nuotraukas, kartu su vaikų ieškoti, mėginti pajusti ir suprasti, kokia nuotaika atsispindi, ką primena ir panašiai“, – sako psichiatrė.

Vaikams labai reikalingi ir vakariniai migdymo ritualai, lopšinės, pasakų sekimas ir pan. Tai didina saugumo, ramybės, šeimos narių tarpusavio artumo jausmus.

„Kai tėvai skaito vaikui knygas, plečiasi vaiko pasaulio pažinimas, geriau formuojasi kalba, lavinama vaizduotė. Juk prieš akis iškyla įvairūs vaizdiniai. Tapatindamasis su įvairiais knygų herojais, vaikas gali lengviau pažinti ir įvardinti savo jausmus, jam lengviau pasakoti apie personažų savijautą, nei tiesiogiai apie savo“, – sako „Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorė gydytoja dr. S. Lesinskienė.

SOS: planšetės ir kompiuteriai

Psichologė J. Bortkevičienė taip pat primena: tėveliai turi suvokti, kokiais principais remdamiesi jie augins vaiką. Vaikui bus labai sunku, jei vienas jų taikys vienokius auklėjimo metodus, o kitas – kitokius. Kai tėvai sutaria, o vaikas tai mato, jis jais tiki, užsitvirtina jo savivertės jausmas: „Aš tikiu.“

Psichologė įvardija ir grėsmes, kurie trukdo vystytis vaiko emociniam intelektui. Didieji pavojai, ugdant vaikų emocinį intelektą, yra televizorius, planšetinis kompiuteris ir išmanusis telefonas. Jeigu tėveliai ir leidžia vaikams jais naudotis, tai jie turėtų riboti vaikų naudojimosi šiomis priemonėmis laiką – tarkime, iki 20 minučių. Planšetės ir išmanieji reikalingi tik tam, kad vaikai ką nors išmoktų, suprastų – pažintų spalvas ar panašiai.

„Jei tuo metu, kai vaikui įbrukamas išmanusis ar planšetė, tėvai kartu su vaiku gamintų maistą, vaikai sužinotų, kas yra kiaušinis, pomidoras ir kaip jie yra pjaustomi, ką iš jų galima pagaminti, jei tėvai ir vaikai pabendrautų, jei vaikai mokytųsi padėti tėvams, šis laikas taptų emocinio intelekto ugdymo pamoka“, – sako J. Bortkevičienė.

Ji pripažįsta, kad yra geros kokybės animacinių filmų, kurie netgi ugdo vaikų emocinį intelektą. Kokią klaidą dažniausiai daro tėveliai? Jie pasodina vaiką prie televizoriaus ir sako jam: „Žiūrėk!“ Vaikas žiūri ir išvadas pasidaro pats. Reikėtų su juo kalbėti, klausti: „Ką matei, kaip jautėsi personažas, ką išgyveno, kuriuo iš jų tu norėtum būti? Kodėl?“ Tai padėtų vaikui augti ir tobulėti.

Tėveliams psichologė pataria nebijoti išreikšti teigiamų savo jausmų, leisti vaikams reikšti savo emocijas ir kreipti jas tinkama linkme. Tačiau pirmiausia – daugiau kalbėti. „Turime Dievo dovaną – kalbą, tai ir kalbėkime: nerėkime, nešaukime, bet kalbėkime. Kai mes kalbame, vaikai visada išgirsta. Žinoma, kartais neužtenka pasakyti vieną sykį, tenka pakartoti, kai kuriems vaikams prireikia ir dešimt kartų“, – aiškina J. Bortkevičienė.

Dalijasi emocijomis su vaikais

Pastaruoju metu emocinio intelekto ugdymo tema itin domina ir žinomą fotografę Raimondą Vyšnią. Fotografės šeimoje auga septynerių su puse metų Upė, šešerių su puse metų Vincas ir trejų metų Vasara. „Manau, kad labiausiai norėčiau, kad tai būtų savo jausmuose laisvas, kūrybiškas žmogus ir kad jis gyvenime darytų tai, ką pats nori. Esu labai dėkingai, kad būtent šito man linkėjo ir man svajoti leido bei drąsino močiutė. Tai man suteikdavo labai daug jėgų“, – prisipažino fotografė.

Vis dėlto, augant jos pačios vaikams, Raimondai Vyšniai kyla vis daugiau klausimų. Ne taip seniai ji susirūpino savo šešerių su puse metų amžiaus sūnumi – mato, kad jam reikalinga pagalba, nes jis pradėjo nebevaldyti savo neigiamų emocijų, tai jaučia visi šeimos nariai ir ne tik jie. Fotografė dėl to kaltina save, kam suteikė sūnui per daug laisvės – leido jam pernelyg ilgai žaisti kompiuterinius žaidimus.

„Iš tiesų jis yra mažas vaikas, kuriam sunku kontroliuoti savo emocijas. Ėmiausi veiksmų. Ištryniau iš kompiuterio visus filmukus, kurie susiję su smurtu ir negatyviomis emocijomis. Pastaruoju metu daug su juo kalbamės. Suprantu, kad vaikas ne visada turi jaustis gerai ir viskuo džiaugtis, tačiau nuolatinis nepasitenkinimas tikrai rodo problemą“, – sakė fotografė.

Vaikus ji mokanti, kad ne visada jiems turi viskas patikti, ne su visais vaikais norisi žaisti, ne visi privalo būti simpatiški, tačiau tenka su tuo susitaikyti. Svarbi emocinio intelekto ugdymo priemonė Raimondai Vyšniai – vaikiškos pasakos. Ji stengiasi tyčia parinkti tokias, kurios padėtų vaikams susigaudyti jiems aktualioje situacijoje.

Savo emocijomis fotografė dalijasi ir su savo vaikais – pirmiausia tai buvo jausmų įvardijimas. Jai neatrodo prasminga apsimesti prieš vaikus, kad nepavargo. „Nebijau jiems pasakyti: „Pavargau ir man nepatinka, ką tu šneki.“ Dėl to lengviau su šiais vaikais bendrauti ir darželio auklėtojoms – jie sužino, ko vaikai iš tiesų nori“, – pasakojo Raimonda Vyšnia.

Padeda gyventi

Anot J. Bortkevičienės, labai ilgą laiką didžiausias dėmesys mūsų šalies auklėjimo metodikoje buvo skiriamas protiniam intelektui. Dėl to žemą emocinį intelektą žmonių sutinkame tikrai nemažai.

Kas nutinka, kai nėra ugdomas emocinis intelektas? Anot psichologės J. Bortkevičienės, žmonės tampa uždaresni, jie nesupranta savo jausmų, bėga nuo savęs, nesugeba valdyti sukylančios emocijos. Toks žmogus galvoja: jeigu pykstu ar pavydžiu, tai jau yra blogis. Toks asmuo sureikšmina ir suskirsto emocijas į geras ir blogas, tačiau nesugeba jų kontroliuoti. Nesugebėdamas jų valdyti, jis pradeda pykti ant žmonių, juos kaltinti, ieškoti kaltų, tampa niurzgliais, kuriems viskas yra negerai, jiems atrodo, kad kas nors ko nors vis nepadaro. Tuo tarpu patys jie nieko nedaro.

„Taip, galima gyventi ir su mažu emociniu intelektu. Tačiau turint išugdytą emocinį intelektą gyventi yra lengviau“, – sako psichologė J. Bortkevičienė.

Pasak jos, kuo anksčiau pradedamas ugdyti emocinis intelektas, tuo yra didesnė tikimybė, kad ši vaiko savybė augs ir toliau. Vaikas laimės, jeigu jam nuo pat gimimo bus sakoma: „Matau, kad dabar tau yra šalta“, „Matau, kad esi alkanas – tuojau tau duosiu pavalgyti“, vaikas pradės girdėti savo emocijas. Arba jei mama ne tvardys ir nesėkmingai slėps nuovargį ir dirglumą, o sakys vaikui: „Tave labai labai myliu, tačiau dabar esu pavargusi, truputį pailsėsiu“, „Pavargau, man liūdna“.

„Svarbu išreikšti emocijas nerėkiant, pavyzdžiui: „Nutilk, kiek tu gali?“ Tokioje aplinkoje augantys vaikai pradeda elgtis taip pat: vardinti emocijas. Ypač, jei tai daryti jiems padeda tėvai, pavyzdžiui, pasakydami: „Tu dabar esi pikta, nes negauni to žaisliuko“, – pataria psichologė. Įvardijant emocijas, vaikas pamažu išmoks sakyti: „Aš pykstu, nes negaunu“. Tai labai svarbu, nes įvardijus emociją tampa daug lengviau.

„Linkėčiau tėvams pajausti ir suprasti savo vaikus, atsižvelgti į jų skirtingus ypatumus, mylėti juos ir tinkamai auklėti. Esant sunkumams ir neaiškumams, rekomenduočiau kreiptis pagalbos į gydytojus vaikų psichiatrus, psichologus, ugdytojus ir kitus specialistus. Žmogaus asmenybė bręsta, o sykiu formuojamas ir emocinis intelektas, kuris stiprinamas visą gyvenimą, todėl ne tik vaikams, bet ir suaugusiems linkėčiau būti kūrybingiems, ieškantiems, darnos su savo  emocijomis, jausmais bei protu siekiantiems piliečiams“, – sako „Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorė dr. S. Lesinskienė. 

Nuotraukoje: fotografė Raimonda Vyšnia su vaikais

 

© Žurnalas "Mažylis"