Lietuvoje pinigų tema vis dar yra nemėgstamųjų sąraše. Apie juos kalbėti tarsi nepatogu, nemalonu. Dažnai tėvai mano, kad vaikas per mažas tokiems pokalbiams, nežino, kaip geriausiai būtų pristatyti tokias kasdienes sąvokas kaip biudžetas, pajamos, išlaidos ir pan. Tačiau vengdami finansų temos, kuri lydi mus kiekviename žingsnyje, vaikus pastatome į keblią padėtį ir galime pakenkti adekvačiam pasaulio suvokimui. Juk  pinigai yra vienas iš pagrindinių gyvenimo atributų: dėl jų mama ir tėtis eina į darbą, jie leidžia mums nusipirkti būtinų produktų, drabužių, atostogauti, keliauti, lankytis renginiuose, kirpykloje... sąrašas begalinis!

Dviejų „Mažųjų ekspertų mokyklos“ specialisčių – psichologės Jūratės Bortkevičienės ir socialinių mokslų  daktarės, „Vaikystės sodo“ ir Karalienės Mortos mokyklos steigėjos, dr. Austėjos Landsbergienės paklausėme, kaip ir kada geriausia supažindinti vaikus su pinigais, kad vaikas susidarytų aiškų ir sveiką požiūrį į finansus, taupymą, labdarą ir kitus piniginius „reikalus“.

Apie pinigus kalbėtis būtina

„Su vaikais apie pinigus reikia kalbėti ir kalbėti daug, todėl, kad nuo to ir prasideda finansinis raštingumas. Amerikiečiai nuo pat vaikystės kalbasi su vaiku apie taupymą, pinigus, investicijas, galimybes. Todėl nestebina, kad amerikiečių paauglių svajonė yra turėti savo verslą, o Lietuvoje tokių paauglių yra kelis kartus mažiau. Kalbėdami apie pinigus, mes ugdome ir vertybes, atsakingumą, patriotiškumą. Pavyzdžiui, pasakodami apie valstybės paramą sunkiau gyvenančioms šeimoms“, - pastebi dr. A. Landsbergienė.

Nuo mažens vaikas turi matyti adekvatų požiūrį į pinigus – tėvai neturėtų apie juos atsiliepti pernelyg neigiamai arba jiems tarnauti.

Parduotuvėje dažnai girdime, kaip mama ar tėtis mažam vaikui, tiesiančiam rankas prie mašinėlės ar sausainių, sako: „Nėra pinigų, šito nepirksime“.  Tačiau mažas vaikas nemąsto abstrakčiai. Jis mato pilną krepšį daiktų – nesvarbu, kad ten tik būtiniausios prekės – duona, pienas, tualetinis popierius... Vaiko akimis, tai neteisinga – duonai pinigų yra, o šokoladukui – ne.

 „Tėvai turi įvardyti, jog šiandien nepirksime šokolado, nes tai yra pramoga, papildoma prekė, o jas mes perkame, tarkim, tik šeštadieniais. Su vaiku turime kalbėti sąžiningai, o ne išsisukinėdami ir pateikdami netikslią informaciją. Daug pykčio priepuolių ištinka būtent dėl to, kad vaikas jaučia neteisybę, gauna netikslią informaciją“ , - sako dr. A. Landsbergienė.

Ar ne per mažas?

Tėvai, manydami, kad mažas vaikas dar menkai supranta apie pinigus, nusprendžia apskritai su juo apie tai nekalbėti arba mesteli: „Tu dar per mažas, paaugsi – suprasi“. Tačiau specialistės primena, kad vaikai supranta gerokai daugiau, nei mums, tėvams, atrodo. Jau 5-6 metų vaikas puikiai supranta, ar jų šeima yra pasiturinti ar nepasiturinti, ar daug sau leidžia, ar yra panaši į draugų šeimas.

„Tėvai suvokia, kad apie vertybes, tikėjimą, etiketą, emocijas su vaiku reikia kalbėtis nuo mažumės. O pinigai kažkodėl nustumiami į antrąjį planą, nors jie yra svarbus, gyvenime reikalingas dalykas, reikalaujantis išmanymo. Būtina su vaiku kalbėti apie šeimos finansinę padėtį. Vaikas yra šeimos narys, ir jis turi žinoti apie pasikeitimus šeimoje, net ir nemalonius“, - sako dr. A. Landsbergienė.

Įsivaizduokime situaciją, kad šeimoje tėtis prarado darbą: namuose įtampa, stresas, ir tėvai vaikui pareiškia, kad savo mėgstamo būrelio jis lankyti nebegalės. Vaikas nuliūsta, klausia, kodėl, juk būrelyje jam labai patinka. „Todėl, kad aš taip pasakiau, ir viskas. Paaugsi – suprasi“, - atkerta tėtis. Žinoma, vaikas puola į ašaras, maištauja, arba užsisklendžia savyje ir tyliai kenčia. Ir vienu, ir kitu atveju vaikas įsitikina, kad jo nuomonė, pomėgiai yra nieko verti.

Kitas variantas toje pačioje situacijoje – šeimos nariai visi kartu susėda ir paaiškina vaikui, kad tėtis prarado darbą, todėl šeima turės laikinai atsisakyti kai kurių, netgi labai mėgstamų dalykų: ir mama, ir tėtis, ir vaikas. Bet, vos tik situacijai pagerėjus, viskas grįš į senas vėžes.

„Šitaip skatinsime šeimos vieningumą, mokysime vaiką bendradarbiauti, jis jausis toks pat svarbus, kaip ir suaugusieji. Žinoma, liūdės dėl prarasto būrelio, bet žinos, kad tėvai jį supranta ir laiko visaverčiu šeimos nariu“, - situaciją komentuoja dr. A. Landsbergienė.

Kišenpinigiai – kada ir kiek duoti?

Vaikui augant, jis vis labiau nori būti savarankiškas ir tėvai susiduria su dar vienu klausimu – kada ir kiek pinigų jam duoti? Ar reikia kontroliuoti, kur vaikas juos išleidžia? Ar galima duoti dar, jei vaikas kišenpinigius išleido per anksti ir pritrūko?

Dr. Austėja Landsbergienė pastebi, kad dažnai tėvai su kišenpinigiais pavėluoja – duoda jų tik vaikui baigus pradinę mokyklą. Edukologės teigimu, jau 5-6 metų vaikas galėtų kartą per savaitę gauti šiek tiek kišenpinigių. Kiek – priklauso nuo kiekvienos šeimos galimybių.

„Iš tiesų svarbu ne kišenpinigių kiekis, o tai, kaip tėvai sugebės paaiškinti vaikui kišenpinigių prasmę ir pajėgs laikytis nuoseklumo. Dažna tėvų daroma klaida – jeigu vaikas išleido kišenpinigius vos juos gavęs, o vėliau su ašaromis akyse prašo tėvų dar, tėvai nusileidžia ir taip išvengia vaiko ašarų, pykčio. Tačiau, mano nuomone, geriau tegul vaikas paverkia dėl to, kad negalėjo su draugais nueiti į kiną, kai jam buvo septyneri, negu tada, kai būdamas dvidešimties pasiims greitąjį kreditą ir negalės jo grąžinti“, - sako dr. A. Landsbergienė. Jos patarimas tėvams – tokioje situacijoje užjausti vaiką, bet laikytis susitarimo ir papildomų pinigų neduoti. Kai emocijos aprims, pasikalbėti apie biudžeto planavimą ir taupymą. Šitaip maža krizė gali pasitarnauti kaip puiki pamoka, kuri įsimins ilgam.

Psichologė J. Bortkevičienė pataria tėvams pernelyg nekontroliuoti, kur vaikas išleidžia savo kišenpinigius. „Tai yra vaiko pinigai ir jis turi teisę su jais elgtis, kaip nori. Net jei manome, kad tam tikri daiktai yra nereikalingi vaikui, negalime grasinti, kad neduosime kišenpinigių, jei juos pirks. Verta pasikalbėti apie sveiką mitybą, galimybes, kurias vaikas turėtų taupydamas, tačiau galutinis sprendimas turi būti paties vaiko. Jei nuolat kritikuosime vaiko pasirinkimus, ilgainiui jis ims manyti, kad jo sprendimai visada blogi, kad jis nieko vertas ir gali būti, kad ir suaugęs nebemokės pasirinkti, pasiduos aplinkinių įtakai“, - sako J. Bortkevičienė.

Džiaugsmas dalintis

Gyvenime svarbu ne tik imti, bet ir duoti. Kaip išmokyti vaiką dalintis tuo, ką turi, su tais, kuriems reikia pagalbos?

Psichologė Jūratė Bortkevičienė, auginanti 20 m. Paulą, 5 m. Luknę ir 2,5 m. Faustą, dalijasi savo šeimos pavyzdžiu: „Kartą per savaitę su vaikais keliaujame pas globojamą senjorę, kuriai nuvežame maisto, kitų reikalingų daiktų. Net mažasis Faustas parduotuvėje padeda išrinkti jai ką nors skanaus, o Luknė, gatvėje pamačiusi kitus vyresnio amžiaus žmones, pasidomi, ar jiems nereikia pagalbos ir kas jiems padeda. Su vaikais dalyvaujame „Maisto banko“ ir per televiziją rodomose labdaros akcijose, nes tai yra puiki proga su pasikalbėti apie labdarą, pagalbą silpnesniesiems. Kartu su vaikais peržiūrime žaislus, drabužius, juos atrenkame ir atiduodame vaikams, kurie neturi galimybių jų įsigyti.“ 

Psichologės teigimu, svarbu, kad vaikai matytų tėvų pavyzdį. „Net maži dalykai – keli saldainiai, per šventes nunešti vienišai kaimynei, nereikalingų drabužių ar buities reikmenų atidavimas sunkiau gyvenantiems, apsilankymas gyvūnų prieglaudoje – visa tai yra ženklas vaikui, kad dalinimasis yra kasdienio gyvenimo dalis, o kiekvieno pareiga – padėti silpnesniam, mažiau turinčiam“ , - sako J. Bortkevičienė.

Psichologės Jūratės Bortkevičienės patarimai, kaip vaikai gali susipažinti su pinigais žaisdami:

• Jau dvimetinukas gali padėti mamai ar tėčiui parduotuvėje surasti produktus, paduoti kasininkei pinigą ar banko kortelę.
• Pirmoji pažintis su monetomis – taupyklė, į kurią smagu sudėti ir išimti pinigus. Kada galima pradėti žaisti su monetomis? Ogi tada, kai vaikas monetų jau nebededa į burną.
• Pažengusiems skaičiuotojams  galima statyti bokštus iš skirtingų verčių monetų. Parodykite vaikui, kokie skirtingi vieno Euro vertės bokštai: pastatytas iš vieno cento monetų bus aukštas, o iš 20 centų – gerokai žemesnis. O vertė ta pati!
• Parduotuvė – vienas mėgstamiausių įvairaus amžiaus ir berniukų, ir mergaičių žaidimų. Įdomiausia, kai produktai žaidimų parduotuvėje yra kuo tikresni, tad verta pasitelkti šaldytuvo, spintelių ir stalčių turinį.
• Dar vienas variantas – sukurti darbelių, karpinių, lipdinių, patiems iškepti sausainių ir juos parduoti namiškiams. Svarbu, kad vaikas pabūtų ir pirkėjo, ir pardavėjo vaidmenyje.
• Pirkdami ir parduodami kalbėkitės, derėkitės, išgyvenkite įvairias situacijas. Pavyzdžiui, ką darys pirkėjai, jei produktas tik vienas, o jo nori visi? O ką darys pardavėjas, jei prekės niekas neperka? Gal verta sumažinti kainą?
• Jeigu žaislinėje parduotuvėje kainos bus tokios pat, kaip ir tikroje, vaikas įsimins, kiek kainuoja jo mėgstami produktai ir mokysis apie daiktus ir jų vertę.
• Kokius pinigus rinktis, žaidžiant parduotuvę? Žinoma, vaikui įdomiausia, kai pinigai yra tikri - iš mamos ar tėčio piniginės. Taip žaisti galima, jeigu žaidime dalyvauja suaugusieji. Tačiau ne mažiau įdomu pinigus pasigaminti patiems – galima juos nupiešti, iškirpti, o galima ir iš tešlos iškepti.
• Dar vienas puikus žaidimas – mainai. Mainykitės gardėsiais, žaislais, sagomis, – taip vaikas mokysis dalintis. Kartu bus ir puiki istorijos pamokėlė – papasakokite vaikui, kad anksčiau, kai pinigų dar nebuvo, žmonės mainydavosi daiktais, pinigus atstojo druska, prieskoniai, gintaras, auksas ir sidabras ir kt.

Česnauskių šeima taupo bendroje taupyklėje

„Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorių Deivido ir Vaidos Česnauskių šeima svarbiausioje namų vietoje – ant židinio – laiko didelę iš Kipro vaikams lauktuvių parvežtą taupyklę. Į ją keliauja visų šeimos narių santaupos. Septynerių pirmokas Deividas ir ketverių Rojus jau nuo praeito rudens taupo svajonių kelionei į „Legolendą“.

„Mokome vaikus taupumo ir atsakingo elgesio su pinigais. Berniukai žino, kad net mažiausias pinigėlis yra vertingas, todėl net ir smulkiausios monetos keliauja į taupyklę. Kadangi taupo atkakliai ir sąžiningai, į išsvajotą kelionę važiuosime jau šią vasarą“, - sako Vaida Grikšaitė-Česnauskienė.

Skaičiuoti Česnauskių vaikai mokosi atlikdami kasdienius darbus: su mama eidami į parduotuvę, mokykloje pirkdami pietus, vartydami žaislų katalogus. „Deividas domisi kainomis, noriai skaičiuoja prie kasos gautą grąžą, kartu analizuojame čekį. O mažasis Rojus kopijuoja brolį, stengiasi neatsilikti. Mums, tėvams, pakanka atsiliepti į vaikų smalsumą, nėra jokio prievartinio mokymosi“, - sako „Mažųjų ekspertų mokyklos“ ambasadorė.

 © Žurnalas "Mažylis"